Why low inbreeding isn't always the priority in purebred dog breeding
A look at why purebred dog breeding doesn't always prioritize low inbreeding coefficients, what pulls against it, and how pedigree data and genetic testing can shift that balance.
Inbridingo koeficientas įvertina tikimybę, kad dvi to paties geno kopijos gyvūne yra identiškos, nes abi kilusios iš bendro protėvio. Kuo skaičius didesnis, tuo daugiau bendrų protėvių turi tėvas ir motina, ir paprastai tuo didesnė rizika, tačiau tai tik vienas iš kelių veiksnių, o ne griežtas išlaikė ar neišlaikė testas.
COI, kuris vienoje veislėje atrodytų keliantis nerimą, kitoje veislėje, kilusioje iš natūraliai mažesnės pradinės populiacijos, gali būti visiškai įprastas. Palyginti konkretaus poravimo COI su tai veislei būdingu intervalu svarbiau, nei žiūrėti vien į grynąjį procentą.
Universalios ribos nėra. Daugelis veisėjų stengiasi neviršyti savo veislės vidurkio, o tas vidurkis tarp veislių gerokai skiriasi.
Jis skaičiuojamas iš kilmės dokumento, sekant bendrus protėvius per kelias kartas. Dauguma veislių registrų ir keletas internetinių įrankių gali jį apskaičiuoti pagal pateiktą kilmės dokumentą.
A look at why purebred dog breeding doesn't always prioritize low inbreeding coefficients, what pulls against it, and how pedigree data and genetic testing can shift that balance.