Rabbit

Triušių populiarumas kaip naminių gyvūnėlių Lietuvoje auga, ypač Vilniuje ir Kaune. Jaunos šeimos ir miesto gyventojai vis dažniau renkasi triušius dėl jų ramaus būdo ir palyginti nedidelės erdvės poreikio. Tradiciškai Lietuvos kaimo vietovėse triušiai buvo auginami mėsai, tačiau šiandien miesto gyventojai juos suvokia visiškai kitaip: kaip draugus ir šeimos narius.

Triušiai yra kreškuliniai gyvūnai: aktyviausi auštant ir temstant. Jie socialūs padarai ir gerai jaučiasi tik turėdami kasdienį kontaktą su žmonėmis arba gerai sutariančiu kitu triušiu. Vieniši triušiai gali apsiniaukti ir prarasti apetitą.

Triušių veislės skiriasi dydžiu (nuo nykštukinių, sveriančių apie 1 kg, iki milžiniškų, viršijančių 5 kg), kailio tipu (trumpas, pliušinis ar vilnonis) ir ausų forma (stačios arba kabančios). Lietuvos triušių augintojai gali dalyvauti veislių parodose, kurias organizuoja Lietuvos smulkiųjų gyvūnų augintojų draugija.

Laukinis Europos triušis (Oryctolagus cuniculus) iš prigimties gyveno Iberijos pusiasalyje (dabartinėje Ispanijoje ir Portugalijoje). Romos laikais juos laikė specialiuose aptvaruose kaip mėsos šaltinį. Viduramžiais Europos vienuolynai pradėjo sistemingai auginti triušius ir perduoti auginimo žinias iš kartos į kartą. Tai buvo pirmasis tikras prijaukinimo etapas.

19 amžiuje Britanijoje ir Vakarų Europoje buvo nustatyti veislių standartai, pradėtos organizuoti parodos. 20 amžiuje triušis paplito visame pasaulyje tiek kaip ūkinis gyvūnas, tiek kaip naminukis. Lietuvoje triušiai tradiciškai augo kaimuose mėsai ir kailių gamybai; miestietiška kultūra juos kaip draugus suvokia tik nuo maždaug 2000-ųjų.

Triušių priekinės kojos trumpos, o užpakalinės daug ilgesnės ir raumeningesnės; tai leidžia jiems šokti labai greitai. Akys išdėstytos galvos šonuose ir suteikia beveik 360 laipsnių žiūros lauką. Dantys auga nuolat; jiems nusidėvėti reikia šieno ir kitų kietų maisto medžiagų. Uodega trumpa, dažniausiai balta.

Veislių įvairovė didžiulė: nuo nykštukinių iki milžiniškų, nuo trumpaplaukių iki ilgaplaukių angoros veislių, nuo stačiausių iki labiausiai kabančių ausų. Spalvų paletė neišsemiama: balta, juoda, pilka, kaštoninė, dėmėta ir daugybė mišrių atspalvių.

Kadangi triušiai evoliuciškai yra grobio gyvūnai, jie ypač jautrūs aplinkos garsiams ir judesiams. Naujai atvykęs triušis gali slėptis kelias dienas; tai normalu. Kantrybė ir rami aplinka padeda jiems prisitaikyti. Būdingi elgesio modeliai: kasimas, kramtymas, maisto ieškojimas, teritorijos ženklinimas.

Pavojaus signale triušiai tranko užpakalinėmis kojomis į žemę. Visiškai atsipalaidavęs triušis gali atsigulti ant šono arba ištiesinti kojas; tai vadinamasis poilsis, kuris iš tiesų reiškia didžiulį pasitikėjimą ir patogumą. Triušiai geriausiai jaučiasi poromis: sutampantis porinis triušis grooma viens kitą, guli greta ir kartu žaidžia. Vienas triušis be stimuliacijos gali tapti prislėgtas.

Neribotas šienas (Timotijaus ar pievų žolė), pasvertos šviežios lapinės daržovės, nedidelis peletų kiekis ir šviežias vanduo yra kasdieniai baziniai poreikiai. Kraikas valomas kasdien ar kas antra diena. Triušiai kasdien turi gauti kelias valandas laisvos erdvės; visi laidai, toksiški augalai ir kramtomi daiktai turi būti pašalinti ar apsaugoti.

Trumpaplaukiai triušiai šukuojami kartą per savaitę, ilgaplaukiai kasdien. Nagai kerpami reguliariai. Palaikant triušį, jis visada laikomas tvirtai ir abiem rankomis.

Triušio virškinimo sistema veikia nuolat ir reikalauja pastovios maisto tėkmės. Šienas turėtų sudaryti apie 80-85 procentus mitybos: jis tiekia pluoštą, nusidildo dantis ir palaiko žarnyno veiklą. Cecotrofai, minkšti maistingi ekskrementai, kuriuos triušiai valgo tiesiai iš analinės angos, yra normalus ir labai svarbus proceso komponentas.

Jaunikliams (0-7 mėn.) tinka liucernos šienas su palaipsniui pridedamomis šviežiomis daržovėmis. Suaugę triušiai gauna pievų žolės šieną (neribotai), lapines daržoves ir nedaug peletų. Senų triušių racione šienas lieka pagrindu, peletų kiekis reguliuojamas pagal svorį ir sveikatą. Lietuvoje lengvai randamų tinkamų daržovių: petražolės, romėnų salotos, špinatai ir krapai.

Danties ligos kyla dėl per mažo šieno kiekio: dantys auga netaisyklingai ir sukelia skausmą; požymiai yra prarastas apetitas, šlapias smakras ir svorio kritimas. Žarnyno stazė (GI stasis) yra gyvybei pavojinga situacija: triušis nustoja valgyti ir daryti ekskrementus, susiriečia skausmo. Reikalinga skubi veterinarinė pagalba.

Vasarą šilto oro metu musės gali dėti kiaušinėlius ant triušio odos ar kailio (miazė, angl. flystrike); tai greita ir pavojinga komplikacija, ypač lauke laikomiems triušiams. Reguliariai tikrinkite pilvo ir analinę sritį karštomis dienomis. Prevencinė priežiūra apima šienu pagrįstą mitybą, švarų narvelį, sterilizaciją ir skiepus.

Narvas turi būti pakankamai didelis, kad triušis galėtų tris ar keturis kartus peršokti ir ištiesinti kojas. Dugnas kietas (ne vielinis), nes ant vielinių grindų triušiai susižeidžia letenas. Viduje: slėptuvė (medinė dėžė tinka puikiai), šieno tiektuvas, kraiko dėžė ir vandens šaltinis.

Lietuvos klimato sąlygomis ypatinga dėmesys skiriamas žiemai. Gruodžio-vasario mėnesiais lauke laikomi triušiai turi būti šiltuose, nuo vėjo ir drėgmės apsaugotuose narveliuose. Narvas turi būti pakeltas nuo žemės, o šieno pakratas gausus. Vasarą, liepos mėnesį, karštos dienos gali greitai tapti pavojingomis triušiams, ypač tiems, kurie laikomi lauke saulės kaitoje.

Patelės (triušės) lytiškai subręsta sulaukusios 3-6 mėnesių; mažesnės veislės anksčiau, didesnės šiek tiek vėliau. Triušiai yra provokuoto ovuliacijos tipo gyvūnai: ovuliacija vyksta poravimosi metu, todėl susitikimas su priešingos lyties individu beveik visada baigiasi nėštumu. Nėštumas trunka 28-31 dieną. Vienoje vadoje gimsta 4-12 jauniklių; jie gimsta akli, kurčiai ir be kailio.

Akys atsidaro maždaug po 10 dienų; nujunkymas vyksta sulaukus 4-8 savaičių. Naminiams triušiams sterilizacija arba kastracija labai rekomenduojami. Patelės sterilizacija žymiai sumažina gimdos vėžio riziką; patinų kastracija mažina teritorinį ženklinimą ir agresyvumą.

Triušis nėra žaislas ar impulsyviai įsigyjamas gyvūnas. Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kai triušiai dovanojami Kalėdų ar Velykų proga ir po kelių mėnesių atiduodami į prieglaudas. Triušiai gyvena 8-12 metų, tai ilgalaikis įsipareigojimas. Reikalingas erdvus narvas ir kasdienos mankštos laisvė.

Išlaidos apima pradinį įrengimą (narvas, reikmenys: keliasdešimt iki kelių šimtų eurų), kas mėnesio šieną, daržoves ir peletus, kasmetinius veterinarinius vizitus ir sterilizacijos operaciją. Lietuvoje egzotinių gyvūnų veterinarinė paslauga kainuoja nuo kelių iki keliasdešimties eurų, priklausomai nuo procedūros. Triušiai geriausiai jaučiasi poromis; Lietuvos smulkiųjų gyvūnų augintojų draugija gali padėti surasti patikimų veisėjų.