Mišrios veislės koi

Misrus veisles karpis koi yra zuvis, kuri kilusi is dvieju ar daugiau pavadintuju koi veisliu arba is karto po karto vykusio versimosi tvenkinyje be tikslingos atrankos. Ji priklauso tai paciai rusiai, Cyprinus carpio, kaip ir tikslingai veisiami parodiniams tvenkiniai skirti koi, taciau jos spalva, racias ir luspu tipas neatitinka jokios vienos pripazintos veisles. Tokia zuvis gali jungti Kohaku, Sanke, Showa, Ogon, Asagi ir daugybiu kitu liniju pazymejimus, kartais deriniais, del kuriu parodoje ji butu diskvalifikuota, taciau namudu tvenkinyje ji gali atrodyti itin iraiskingai.

Mišrios veisles karpiai koi yra iprastas reginys garda tvenkinuose visame pasaulyje. Kai tvenkinyje gyvena kelios veisles ir versimosi procesas nekontroliuojamas, gauti jaunikliai bus misos. Dauguma koi, parduodamu gyvunu parduotuvese ir sodu centruose uz prieinamas kainas, priklauso butent siai kategorijai. Tai jokiu budu nera prastesnes zuvys. Daugeliu atveju jos yra atsparesnios negu intensyviai veisiami parodiniai egzemplioriai ir puikiai prisitaiko prie iprastu tvenkiniu salygu.

Kaip ir visi koi, mišrios veisles individai yra socialus, besimaitinantys nuo dugno iki vidurinio vandens sluoksnio. Jie isiprysta prie savininko buvimo ir dazniausiai irinksta pavirsiuje maitinimo metu. Gerai priziurimame tvenkinyje tokie karpiai paprastai gyvena 20 iki 35 metu, o sveika mišrios veisles zuvis laikui begant gali uzaugti gana didele ir isigyti ryskiu spalvu.

Kam tinkamos sios zuvys

Mišrios veisles karpiai koi tinka savininkams, norintiems dideliu, ilgaamziu dekoratyviniu tvenkiniu zuvu be isslaidu ir specifiniu reikalavimu, budiningu parodines klases egzemplioriams. Jie yra geras pasirinkimas kuriant pirmaji tvenkinj, tiems, kuriems svarbu stebet zuvis be pretenziju i parodas, ir tvenkinuose, kur naturalusis dauginimasis yra numatyta galimybe, o tikslingos atrankos nevykdoma. Jie netinka maziems vidaus akvariumams.

Koi veisimas prasidejo Japonijos Niigatos regione XIX amziaus pradzioje, kai ukininkai pastebejo spalvotus variantus tarp maistiniuose tikslais auginamų karpiu ir eme juos atrinkti. Per keleta kartu susiformavo atskiros veisles, kiekviena apibrezta konkreciu spalvu ir raciu deriniu. Kol 1914 metais Tokijo parodoje koi susilaukė platesnio demesio, jau buvo pripazintos tokios veisles kaip Kohaku, Sanke ir Showa.

Kai koi plito uz Japonijos ribu, jie pateko i tvenkinius, kuriuose gyveno kelios veisles be grietzos vaisimosi kontroles. Tokioje aplinkoje skirtingos linijos zuvis laisvai poravosi, o jaunikliai turejo misos genuofondus ir neatitiko jokios vienos veisles standarto. Taip vyko komerciniuose laikymo objektuose, privacuose kiemo tvenkinuose ir visuomeniuose vandeniu soduose per Azija, Europa ir Siaurinę Amerike XX amziaus antroje puseje.

Prie mišriu veisliu populiacijos prisidejo ir tyciniu kryzminimu metodai. Veisejai reguliariai kerta veisles, norédami ivesti nauju pozymiu, sustiprinti kuno sandara arba gauti naujoviskų spalvų rastu. Tokių programu tarpiniu kartu zuvys, dar neigyvendinusios stabilaus isvaizdos, yra genetiskai mišrios, net jei jos gautos is planuotu poravimosi poru. Tokios veisles kaip Benigoi, Kikusui ir dauguma metaliniu tipu atsirado is kontroliuotu kryzminimu, veliau keletui desimtmetiu tobulintu.

Siandien dauguma koi, parduodamu iprastose gyvunu parduotuvese ir sodu centruose, nera tikslingai atrinktos parodines zuvys. Jos kildinamos is linampes, ypaс Izraelyje, Kinijoje ir Pietryciu Azijoje, kur masto prasme versimosi metu gaunama daug mišrios kilmes zuvų. Jos gali pasizymeti patraukliomis spalvomis, taciau parodoje nepatemtu. Kiekcjo atžvilgiu jos sudaro dauguma pasaulio gyvenančiu koi populiacijos.

Mišrios veisles karpiai koi turi torpedos formos kuną, budingas visiems dekoratyviams karpiams, su plačia galva, nulenktą žiotu, dviem ūsų poromis ir ilga nugaros peleku, einančia išilgai nugros. Tame bendrame šablone spalva, raštai, žvynų danga ir dydis gana ženkliai skiriasi. Mišrių koi tvenkinyje gali gyventi vienaspalvės, dėmėtos, metalinės, taškuotos arba dryžuotos žuvys, kartais vieno neršto laikotarpiu.

Kadangi mišrios veisles individai paveldi iš kelių veislių linijų, jų spalvų ribos dažnai būna mažiau ryškios nei tikslingai veisiamų parodinių žuvų. Raštas gali būti netaisyklingas, o spalvos pasiskirsčiusios asimetriškai. Sodo tvenkinio aplinkoje tai nėra trūkumas, o tik plataus genofondo išraiška. Spalva keičiasi ir su amžiumi: jauni mišrios veisles koi per pirmuosius kelerius metus kartais išvysto ryškesnius ir sudėtingesnius raštu.

Žvynų tipai ir metalinės formos

Žvynų danga priklauso nuo to, iš kokių tėvinių linijų kilusi žuvis. Žuvys su Doitsu kilme iš vokiečių veidrodinių karpių turi žvynus tik palei šoninę liniją ir nugaros eilę, o likusią kūno dalį palieka plika. Metalinis blizgesys atsiranda iš Ogon arba Hikari linijų kryžminimų, o kai kurie mišrios veisles koi derina metalinę bazinę spalvą su spalvotomis dėmėmis. Kadangi šie požymiai koduojami atskirų genų, mišrios žuvys gali turėti beveik bet kokį jų derinį.

Mišrios veisles karpių koi priežiūra iš esmės nesiskiria nuo bet kokių kitų koi priežiūros. Žuvys yra atsparios ir tolerantiškos vandens sąlygų svyravimams plačiame diapazone, tačiau joms vis tiek reikia švaraus, gerai prisotinto deguonies vandens, kad jos liktų sveikos ir augtų. Savininko pagrindinė užduotis yra prižiūrėti tvenkinio sistemą, o ne tiesiogiai rūpintis žuvimis.

Tvarkymas ir laikymas rankose

Koi nereikia šukuoti ar kitokio įprastinio priežiūros. Laikymas rankose turi būti kuo retesnis, nes žuvies išėmimas iš vandens pašalina apsauginį gleivių sluoksnį ir sukelia stresą. Kai laikymas rankose būtinas gydymui ar transportavimui, naudokite minkštą tinklą ir drėgnas rankas. Žuvis laikykite ore kuo trumpiau.

Sezoniniai pakeitimai

Šiltuoju metų laiku šerkite daugiau, o mažinkite šėrimą, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 15 C. Visai nustokite šerti, kai vanduo atšąla žemiau maždaug 10 C. Šaltame klimate per žiemą palikite dalį tvenkinio paviršiaus atvirą naudodami plūduriuojantį šildytuvą arba veikiantį oro akmenį, kad dujos galėtų keistis, kol žuvys ilsisi dugne.

Karantinas

Visos naujos žuvys prieš įleidžiamas į jau nusistovėjusį tvenkinį turėtų praleisti bent dvi iki keturių savaičių atskirame laikymų bake. Gyvunų parduotuvėse ir aukcionuose įgytos mišrios veisles karpiai koi gali nešioti parazitus arba bakterines infekcijas, kurios sveikose nešiotojos nepasireiškia jokiais akivaizdžiais požymiais, bet gali išplisti tarp jau įsikūrusios grupės žuvų.

Mišrios veisles karpiams koi reikia tokių pačių maistinių medžiagų kaip ir grynaveisliams jų atitikmeniams. Natūralioje aplinkoje jie yra visaėdžiai, mintantys augalinėmis medžiagomis, vabzdžių lervomis, smulkiais bestuburiais ir dumbliais. Tvenkinyje juos paprastai šeria komercinėmis plūduriuojančiomis granulėmis, skirtomis koi. Plūduriuojantis maistas yra geresnis nei grimstančios granulės, nes nesuvalgytus kąsnelius galima pastebėti paviršiuje ir pašalinti, kol jie nesupuvo ir nesuterš vandens.

Baltymų poreikis keičiasi priklausomai nuo vandens temperatūros. Šilto vasaros vandens sąlygomis žuvys yra aktyvios ir auga, todėl tinka didesnio baltymų kiekio granulės augimui. Artėjant rudeniui ir temperatūrai krentant, medžiagų apykaita lėtėja, o virškinimo sistema tampa mažiau efektyvi. Pereinamaisiais sezonais labiau tinka kviečių gemalais pagrįstos granulės, kurias lengviau virškinti. Kai temperatūra nukrenta žemiau maždaug 10 C, šėrimą reikia visai nutraukti.

Papildomas maistas ir skanėstai

Koi gali valgyti susmulkintą salotas, žirnius be lukštų, arbūzo minkštimą ir apelsinų riekeles kaip atsitiktinius šilto sezono papildus. Jie neturi pakeisti pagrindinio granulių raciono. Spalvą stiprinančios granulės su natūraliais karotenoidais, tokiais kaip astaksantinas ir spirulina, gali sustiprinti raudonus ir oranžinius atspalvius mišriose žuvyse, kurios turi tuos pigmentų genus. Duona, krekeriai ir virtas žmonėms skirtas maistas neturėtų būti duodami, nes jie greitai suyra ir blogina vandens kokybę.

Mišrios veisles karpiai koi naudingas platesnis genofondas lyginant su intensyviai veisiamomis parodinėmis žuvimis. Ši genetinė įvairovė gali sumažinti recesyvių požymių koncentraciją, kuri lemia struktūrines ar imunines problemas kai kuriose grynaveislėse linijose. Tačiau ji neapsaugo nuo patogenų ar nuo prastų priežiūros sąlygų pasekmių. Didžioji dalis koi ligų, nepaisant veislinės kilmės, sietina su vandens kokybe, perankštyvumu arba ligos įvestu su naujomis žuvimis.

Koi imuninė sistema veikia efektyviausiai, kai vandens temperatūra stabili ir deguonies kiekis didelis. Temperatūros šuoliai, didelis amoniako kiekis ir mažas ištirpusio deguonies kiekis slopina imunines reakcijas ir daro žuvis pažeidžiamesnes oportunistinių bakterijų ir parazitų atžvilgiu.

Prevencinė priežiūra

• Palaikykite stiprią filtraciją ir tikrinkite vandens parametrus bent kartą per savaitę.
• Visas naujas žuvis laikykite karantine ne mažiau kaip dvi iki keturių savaičių.
• Venkite perankštyvumo; per didelis žuvų skaičius didina patogenų spaudimą ir greičiau blogina vandenį.
• Uždenkite tvenkinį tinklu nuo garnių ir kačių, kurie gali sužeisti žuvis ir sukelti stresą.
• Duokite tiek maisto, kiek žuvys suvalgys per penkias minutes, ir nustokite šerti šaltame vandenyje.
• Palaikykite tvenkinyje aeraciją visus metus, ypač vasaros naktimis, kai augalai tamsoje sunaudoja deguonį.

Koi yra tvenkinių žuvys. Mišrios veisles individai auga dideli, gamina daug biologinių atliekų ir jiems reikia vietos laisvai plaukioti. Įprastas vidaus akvariumas negali suteikti tūrio, filtracijos pajėgumo ar temperatūros stabilumo, kokio reikia sveiką koi. Minimalus praktiškas įrengimas yra specialiai įrengtas lauko tvenkinys su mechaniniu ir biologiniu filtru.

Gylis yra toks pat svarbus kaip paviršiaus plotas. Seklas tvenkinys vasarą greitai įkaista, praranda deguonį ir nesuteikia prieglobsčio nuo temperatūros kraštutinumų. Gilesnis tvenkinys palaiko stabilesnes sąlygas ir leidžia žuvims leistis į vėsesnius ar šiltesnius sluoksnius pagal sezoną.

Mišrios veisles karpiai koi toleruoja platų temperatūros diapazoną ir yra atlaidžiau žiūri į netobulas sąlygas nei parodiniai egzemplioriai, tačiau jiem vis tiek reikia to paties pagrindinio įrengimo. Gerai suprojektuotas tvenkinys mišrioms žuvims tarnaus dešimtmečius.

Tvenkinio įrengimo kontrolinis sąrašas

• Folija arba suformuotas korpusas su pakankamu gyliu visame plote (ne tik vienoje vietoje)
• Siurblys, pajėgus apversti visą tvenkinio tūrį bent kartą per valandą
• Mechaninis išankstinis filtras kietosioms dalelėms sulaikyti prieš biologinę kamerą
• Biologinė filtravimo terpė su paviršiaus plotu naudingoms bakterijoms
• Aeracija per kriokliją, venturi ar specialų oro siurblį su oro akmenimis
• Dugno nutekamasis vamzdis arba efektyvus įsiurbimas nuosėdų susikaupimui išvengti
• Tinklo uždangalas arba aptvara nuo garnių, ūdrų ir kačių
• Šešėlio elementas, pvz., pakabantys augalai ar šešėlio burė, vasarą siekiant apriboti dumblių žydėjimą
• Vandens tyrimo komplektas amoniakui, nitritui, nitratui ir pH matuoti
• Chloro šalinimo priemonė visiems papildymo iš čiaupo vandens ir vandens keitimų atvejams

Koi dauginasi išoriniu nerštu. Kai tvenkinio vanduo vėlyvą pavasarį sušyla iki maždaug 18 iki 22 C, patelės tampa pilnos ikrų, o patinai aktyviai jas vejasi, dažnai energingame vijimosi elgesyje, kuris gali trukti valandas. Patelė išleidžia nedidelių, lipnių ikrų partijas, o patinai vienodai išleidžia pieną jų apvaisinimui atvirame vandenyje. Ikrai limpa prie bet kokio pasiekiamo paviršiaus, įskaitant po vandeniu esančias augalų stiebų dalis, šaknis, neršto šepečius ar plaušelinės medžiagos neršto kilimėlius.

Mišrios veisles tvenkinyje nerštumas paprastai vyksta be savininko įsikišimo. Suaugę koi, įskaitant ir pačias nerštančias žuvis, ėda ikrus ir ką tik atsiradusius jauniklius. Savininkai, norintys auginti jauniklius, turėtų perkelt ikrus ar neršto substratą į atskirą, švelniai aprūpinamą deguonimi baką per kelias valandas po neršto.

Mišrios veisles neršto metu gaunami genetiškai įvairūs palikuonys. Didelė dalis jauniklių iš mišrios kilmės tėvų bus blankiai nuspalvinti, dažniausiai pilkos ar rudos spalvos, nes jų spalvų genai nesijungia į aiškius, ryškaus kontrasto raštes. Tik nedidelė dalis išvysto išskirtinius raštu, kurie vizualiai patrauklūs. Tokių žuvų atrinkimas ir auginimas iki suaugimo reikalauja kantrybės ir noro išnrinkti arba palikti daugumą.

Mišrios veisles koi perėjimo žingsniai

1. Pavasarį kylant tvenkinio temperatūrai, paruoškite neršto kilimėlius arba smulkialapių vandens augalų rykštes.
2. Neršto laikotarpiu kiekvieną rytą tikrinkite, ar nėra ikrų. Apvaisinti ikrai yra skaidrūs arba šiek tiek gintaro spalvos; neapvaisinti per dieną pabalsta.
3. Perkelkite neršto kilimėlius ar ikrus į švarų, švelniai aeruojamą baką su vandeniu iš tėvų tvenkinio.
4. Palaikykite vandens temperatūrą stabiliai 20 iki 23 C ir pašalinkite visus matoma grybeline apnašą turančius baltus ikrus, kad jie neišplistų.
5. Jaunikliams išsiperėjus, palikite juos netrukdomus 2 iki 3 dienų, kol absorbuos trynio maišelį.
6. Kai jaunikliai pradeda laisvai plaukioti, kelis kartus per dieną pradėkite šerti mažais kiekiais skysto ar miltelių pavidalo jauniklių maisto.
7. Jauniklių bake kas dieną atlikite mažus, dažnus vandens keitimus (apie 10 procentų) vandens kokybei palaikyti.
8. Praėjus 4 iki 8 savaičių, kai pradeda ryškėti spalvos, atsirnkite vizualiai išskirtiniausius jauniklius augimui ir parduokite arba išrinkite likusius. Tvenkinys negali išlaikyti viso neršto kohortos iki suaugimo.