Peruvian Paso

Peru paso yra balnojamas žirgas, kelis šimtmečius vystytas Peru teritorijoje. Labiausiai jis žinomas dėl švelnios, tolygios keturtakčio ritmo eisenos, kuri žirgui būdinga nuo gimimo, o ne išmokstama treniruočių metu. Raiteliai šią veislę vertina už tai, kad joje galima ilgas valandas praleisti balne be risčios žirgams įprasto krėtimo.

Veislė sujungia dvi savybes, kurios ne visada pasitaiko kartu. Balne žirgas yra ugningas ir veržlus, jame jaučiama energija bei noras dirbti, kurį Peru veisėjai vadina brio, tačiau žemėje su juo elgtis lengva, nes jis ramus ir geros širdies. Gerai išaugintas Peru paso galvą ir kaklą laiko stačiai, oriai.

Ryškiausias veislės bruožas yra termino: priekinių kojų judesys, kai jos petimi atlenkiamos į išorę ir riečiamos lanku. Toks judesys būdingas tik šiai veislei, priekinėms kojoms suteikia tarsi plaukimo įspūdį, o užpakalinės kojos tuo metu lieka žemai ir varo žirgą pirmyn.

Kam tinka

Peru paso tinka raiteliams, kurie vertina patogumą ilguose atstumuose, pavyzdžiui, žygiuojantiems raiteliams ir žmonėms, praleidžiantiems balne daug valandų. Lygus žirgo būdas leidžia juo naudotis ir fiziškai silpnesniems raiteliams, nors ugningas veržlumas atsiskleidžia tik tvirtoje rankoje. Veislė taip pat rodoma balno varžybose, naudojama paraduose ir parodose.

Veislė siejama su žirgais, kuriuos į Pietų Ameriką XVI amžiuje atgabeno ispanų kolonistai. Ispanų konkistadorai į Peru pradėjo atvykti nuo 1532 metų, o kartu su jais atkeliavo ispanų žanetas (Spanish Jennet), švelnia šoninio judesio eisena garsėjęs žirgų tipas, taip pat barbų ir andalūzų veislių žirgai.

Peru trūko Europai būdingo tankaus kelių tinklo, o dideli dvarai driekėsi per pakrantės slėnius, dykumas ir kalnuotą reljefą. Savininkams reikėjo žirgų, kurie ilgą kelią įveiktų patogiai ir tolygiu žingsniu. Kartą po kartos veisėjai atrinkdavo žirgus pagal švelnią keturtakčio ritmo eiseną, ištvermę ir paklusnų būdą.

Didžiąją dalį savo raidos veislė augo gana izoliuotai, Peru asiendose (didelio ploto ūkiuose). Kadangi žirgai nebuvo intensyviai kryžminami su kitomis veislėmis, eisena tapo pastovi ir patikimai perduodama kumeliukams. Būtent šis ilgas, uždaras veisimas paaiškina, kodėl ši eisena natūraliai pasireiškia beveik kiekvienam grynaveisliui Peru paso.

XX amžiuje žirgas paplito už Peru ribų, o veisėjai Šiaurės Amerikoje ir kitur įkūrė registrus giminystės linijoms fiksuoti. Peru paso laikomas Peru nacionaliniu simboliu. Jo nereikėtų painioti su paso fino, kita eiseninių žirgų veisle, išsivysčiusia kitose Lotynų Amerikos dalyse.

Peru paso yra vidutinio dydžio, gerai subalansuotas žirgas, sukurtas ne aukščiui, o ištvermei. Jis turi gilią krūtinę, tvirtus, nuolaidžius pečius ir apvalią raumenyną, palaikančią ilgalaikę eiseną. Kaklas gana masyvus ir laikomas lenktas, o galva vidutinio dydžio, o jos išraišką veisėjai apibūdina kaip budrią ir orią.

Karčiai ir uodega ploni bei tankūs, uodega pasodinta žemai ir laikoma arti kūno. Užpakalinių kojų judesys žemas ir toli siekiantis, o priekinės kojos rodo besisukantį termino judesį, apibūdinantį šią veislę.

Kailis ir spalvos

Peru paso pasitaiko įvairiausių vientisų spalvų, taip pat kai kurių šviesėjimo genų nulemtų atspalvių ir margumo. Dažniausios yra bėra ir kaštoninė spalvos, pasitaiko ir juodų, rudų, pilkų, izabelinės bei elniaspalvės (bekingo) žirgų. Balti ženklai ant snukio ir kojų priimtini. Pats kailis trumpas ir švelnus, o karčiai, kuodas ir uodega auga ilgi bei šilkiniai.

Peru paso žinomas dėl brio ir švelnumo derinio. Brio yra terminas, kuriuo veisėjai vadina žirgo veržlumą į priekį, drąsą ir norą nepailsti. Balne žirgas yra ugningas ir greitai reaguojantis, aiškiai matomas jo noras judėti pirmyn.

Žemėje ir šalia žmonių tas pats žirgas dažniausiai būna ramus ir geros širdies. Veislė sukuria tvirtą ryšį su prižiūrėtoju, yra paklusni ir linkusi įtikti, todėl kasdienė priežiūra nesudėtinga. Su kitais žirgais paprastai bendraujama draugiškai, ir žirgas gerai įsilieja į bandą.

Su nepažįstamaisiais pasitikintis savimi Peru paso paprastai būna budrus, o ne nervingas. Jo ori laikysena yra tiek pat charakterio, kiek ir kūno sudėjimo dalis. Veislė tinka savininkui, gebančiam nukreipti šią energiją nuosekliu ir teisingu elgesiu.

Šukavimas

• Kūną šukuokite kelis kartus per savaitę, kad kailis būtų švarus, o oda sveika.
• Ilgus karčius ir uodegą kruopščiai iššukuokite ir išpainiokite, kad plaukai netrūkinėtų.
• Kanopas valykite kasdien, tikrinkite, ar nėra akmenukų, prilipusio purvo ir puvinio požymių.
• Prauskite pagal poreikį, o kojas po prausimo gerai nusausinkite, kad neatsirastų odos problemų.
• Šukuodami patikrinkite akis, šnerves ir odą, ar nėra ankstyvų sutrikimų požymių.

Fizinis krūvis

• Reguliariai jodinėkite ar dirbkite žirgą iš rankų, kad jis būtų fiziškai pasirengęs, o eisena liktų švari.
• Kasdienis buvimas aptvare ar ganykloje naudingas ir protui, ir kūnui.
• Kaitaliokite žygius su darbu maniže, kad žirgui neprailgtų.
• Prieš ilgesnius žygius kondiciją didinkite palaipsniui.

Aplinka

Peru paso gerai jaučiasi turėdamas prieigą prie ganyklos ir pastogę ar tvartą, apsaugantį nuo karščio, vėjo ir lietaus. Tinkamai prižiūrimas, žirgas prisitaiko prie įvairaus klimato. Kitų žirgų draugija padeda šiai socialiai veislei jaustis ramiai.

Peru paso mitybos pagrindas yra pašaras. Didžiąją paros raciono dalį turėtų sudaryti geros kokybės šienas ar ganykla, apytiksliai 1,5-2 procentai kūno svorio pašaro per dieną. Daugelis šios veislės žirgų yra ekonomiški, todėl koncentruoti pašarai dedami tik tada, kai darbo krūvis reikalauja papildomos energijos.

Švarus geriamas vanduo turi būti prieinamas visą laiką, kartu su druskos ar mineralų šaltiniu. Šerkite pastoviu laiku, o didesnes davinio dalis padalykite į kelis mažesnius ėdimus, kad virškinimas vyktų sklandžiau.

Skanėstai ir papildai

Nedideli morkos ar obuolio gabaliukai tinka kaip skanėstai. Subalansuotas vitaminų ir mineralų papildas gali padėti, kai vien pašaro neužtenka poreikiams patenkinti, o veterinarijos gydytojas patars, ką papildomai duoti seniems ar sunkiai dirbantiems žirgams. Bet kokį pašaro pakeitimą įveskite palaipsniui, per savaitę ar ilgiau.

Peru paso yra tvirtos sveikatos veislė, pasižyminti ilgu darbingumo laikotarpiu. Daugelis individų išlieka sveiki ir aktyvūs iki dvidešimties su viršum metų, o 25-30 metų gyvenimo trukmė, tinkamai prižiūrint, yra įprasta. Veislė neturi vienos aiškiai apibrėžtos genetinės ligos, tačiau jai būdingos bendros žirgams sveikatos problemos.

Reguliari veterinarinė priežiūra, dėmesys mitybai ir gera kanopų priežiūra yra svarbiausi veiksniai, padedantys šiems žirgams išlikti sveikiems visą ilgą gyvenimą.

Prevencinė priežiūra

• Kasmet arba kas pusę metų atlikite veterinarinius patikrinimus ir pagrindinius skiepus.
• Kirmines naikinkite pagal veterinaro parengtą programą ir išmatų tyrimus.
• Dantis tikrinkite ir lyginkite bent kartą per metus.
• Kanopas kerpite kas 6-8 savaites.
• Stebėkite kūno kondiciją, kad išvengtumėte tiek nutukimo, tiek nepakankamo maitinimo.

Peru paso yra protingas, paklusnus ir greitai susiranda ryšį su treneriu, todėl gerai reaguoja į kantrų elgesį. Kadangi keturtaktė eisena įgimta, treniruotės jos nesukuria, o tik tobulina pusiausvyrą, ritmą ir surinkimą. Žirgo brio suteikia veržlumą pirmyn, tad darbas iš esmės susijęs su tos energijos nukreipimu ir švelnaus, nuoseklaus atsako formavimu.

Darbas iš žemės kuria pasitikėjimą ir pagarbą dar prieš pradedant joti, o vėliau vyksta kartu su juo. Veislė prastai reaguoja į griežtus, jėga grįstus metodus ir kur kas geriau į aiškius, teisingus ir kartojamus signalus.

Pagrindai

1. Pradėkite nuo darbo iš žemės: mokykite vestis už apynasrio, stovėti ramiai ir nusileisti spaudimui.
2. Pripraskite žirgą prie balnojimo ir trumpais užsiėmimais ramiai priimkite raitelio svorį.
3. Žingsniu įtvirtinkite komandas judėti, sustoti ir posūkius, tik tada pridėkite eiseną.
4. Natūralią eiseną plėtokite švelniu kontaktu ir tvirtu ritmu.
5. Augant pasitikėjimui, pridėkite perėjimus, šoninius judesius ir žygius į lauką.

Peru paso žirgai fiziškai subręsta apie 4-5 metų amžiaus, tačiau dažnai pradedami balnoti tik tada, kai yra pakankamai subrendę darbui atlaikyti. Kumelės paprastai kergiamos, kai jau būna gerai išaugusios, o veisėjai renkasi žirgus pagal taisyklingą kūno sudėjimą, švarią natūralią eiseną ir gerą būdą.

Kumelystė trunka apie 11 mėnesių, ir kumelė beveik visada atsiveda vieną kumeliuką. Dvyniai pas žirgus pasitaiko retai ir paprastai yra nepageidaujami, nes kelia didelę riziką ir kumelei, ir kumeliukams. Naujagimis kumeliukas atsistoja ant kojų ir pradeda žįsti per pirmąsias gyvenimo valandas.

Vienas apibrėžiančių veislės bruožų yra tas, kad eisena paveldima patikimai. Kadangi šis požymis buvo įtvirtintas per kelis šimtmečius uždaro veisimo, grynaveisliai kumeliukai švelnią keturtaktę eiseną paprastai rodo jau nuo mažens. Jauni žirgai atjunkomi, ankstyvame amžiuje pripratinami prie žmogaus, kad įgytų pasitikėjimo, o vėliau palaipsniui rengiami balno darbui.