Mustang

Mustangas yra laisvai vakarų Jungtinėse Valstijose gyvenantis žirgas. Pavadinimas kilęs iš ispaniško žodžio mesteño, reiškiančio paklydusį ar sulaukėjusį gyvūną. Mustangai kilę iš žirgų, kuriuos į Ameriką atsivežė ispanų kolonistai, ir per kelis šimtmečius jie išplito po atvirus plotus bei prisitaikė prie sausringų, atšiaurių sąlygų.

Mustangas nėra veislė uždaros kilmės knygos prasme. Tai populiacija, suformuota tos žemės, kurioje gyvena, o jos kilmėje susimaišo ispaniški žirgai, ūkio žirgai ir kavalerijos arkliai. Dešimtmečiai gyvenimo laukinėje gamtoje suformavo kompaktišką, kietą ir nebrangiai išlaikomą gyvūną. Šiandien daugelį laukinių bandų prižiūri federalinės agentūros, o įsivaikinti mustangai naudojami takų jodinėjimui, ūkio darbams ir ištvermės žygiams.

Tipinis mustangas siekia 14–15 delnų (hh) aukštį, o jo kanopos kietos ir tankios, todėl dažnai jam nereikia dažnos kaustymo priežiūros. Būdas linkęs į savarankiškumą ir atsargumą, tai kelių kartų, priverstų skaityti aplinką norint išgyventi, palikimas.

Kam tinka mustangas

Mustangas tinka savininkui, turinčiam laiko, kantrybės ir tam tikros patirties su žirgais. Tiesiai iš laukinės gamtos paimti gyvūnai turi būti atsargiai priprantinami prie žmogaus, kol priims priežiūrą. Apsipratęs mustangas tampa patikimu, nedaug priežiūros reikalaujančiu partneriu takų jojimui, ūkio darbams ir ilgiems žygiams. Pirmą kartą žirgą įsigyjantiems žmonėms paprastai geriau tinka jau po balnu apjodinėtas mustangas.

Mustangų kilmė siekia žirgus, kuriuos ispanai pradėjo gabenti į Ameriką XVI amžiaus pradžioje. Dalis jų pabėgo, buvo iškeisti, prarasti ar sugauti, ir pietinėse lygumose bei pietvakarių regione susiformavo laisvai gyvenančios bandos.

Lygumų čiabuvių tautos žirgą prisijaukino XVII ir XVIII amžiais, ir žirgų kultūra plito į šiaurę bei vakarus. Bandos augo, nes į laukinę populiaciją įsiliejo pabėgę ir paleisti gyvūnai, vėliau prie jų prisidėjo ūkio ir kavalerijos žirgai. Iki XIX amžiaus vakarinėse Jungtinių Valstijų žemėse gyveno gausybė laisvai klajojančių žirgų.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje populiacija smarkiai sumažėjo. Žirgai buvo gaudomi skerdimui, pardavimui ir tam, kad ganyklos atsilaisvintų galvijams. Visuomenės susirūpinimas šia praktika XX amžiaus viduryje augo.

1971 metais Jungtinės Valstijos priėmė Laisvai klajojančių žirgų ir asilų įstatymą (Wild Free-Roaming Horses and Burros Act), kuriuo laisvai gyvenantys mustangai tam skirtose viešose žemėse buvo paskelbti federaliniu saugomu ir prižiūrimu ištekliumi. Šiandien daugelį šių bandų prižiūri Žemės valdymo biuras (Bureau of Land Management), kuris rikiuoja gaudymo ir įsivaikinimo programas bandų dydžiui reguliuoti laukinėje gamtoje.

Mustangas yra kompaktiškas, gerai išmuskuluotas žirgas, sukurtas ištvermei, o ne dydžiui. Krūtinė ir užpakalinė kūno dalis tvirtos, nugara trumpa, kojos švarios ir stiprios. Kanopos paprastai kietos ir tankios, tai prisitaikymas prie akmenuoto, sauso reljefo, todėl daug mustangų dirba be pasagų.

Kadangi populiacija neveisiama pagal vieną uždarą standartą, eksterjeras skiriasi priklausomai nuo bandos. Žirgai iš skirtingų regionų gali skirtis galvos forma, ūgiu ir spalva, atspindėdami mišrią ispanišką ir naminę kilmę.

Kailis ir spalvos

Mustangai pasitaiko beveik visų žirgams būdingų spalvų. Dažniausios yra ryja, dun, juoda ir kaštoninė, dažnai matomi ir tokie piešiniai kaip pinto ar rainasis. Dun ir grullo spalvos kailis, su tamsia dorsaline juosta ir kartais kojų dryžiais, atskleidžia daugelio bandų ispanišką kilmę. Šiltuoju metu kailis trumpas, o atvirose žemėse žiemai sutankėja.

Mustangai savarankiški ir budrūs. Kartos, praleistos laukinėje gamtoje, išugdė gebėjimą greitai pastebėti pokyčius aplinkoje ir atsargumą viskam, kas nepažįstama. Laisvėje gimęs žirgas žmones vertina taip, kaip anksčiau vertino žemę, todėl pasitikėjimas pelnomas palaipsniui, o ne dovanojamas iš karto.

Kai mustangas priima prižiūrėtoją, jis paprastai tampa ištikimas ir stabilus. Daugelis įsivaikinusiųjų pasakoja apie stiprų ryšį ir ramų, paklusnų žirgą po balnu. Su kitais žirgais mustangai socialūs ir lengvai įsilieja į bandos gyvenimą, nes tai jiems yra natūrali būsena.

Su nepažįstamaisiais mustangas paprastai budrus, kol įvertina žmogų. Pasitikėjimas savimi ir aiškus, nuoseklus prižiūrėtojo elgesys padeda žirgui atsipalaiduoti. Tai ne tie žirgai, kurie gerai reaguoja į skubėjimą ar grubų elgesį.

Kasdienė higiena

• Reguliariai šukuokite, kad pašalintumėte purvą ir patikrintumėte odą bei kailį
• Kasdien valykite kanopas ir tikrinkite, ar nėra akmenėlių ar įtrūkimų
• Kaustymo meistro apžiūras planuokite kas 6–8 savaites, net jei žirgas laikomas be pasagų
• Karčius ir uodegą laikykite be sruogų ir varputų
• Sezoninio kailio kritimo metu šukavimą intensyvinkite

Judėjimas

• Kasdien leiskite žirgui judėti aptvare ar ganykloje
• Jodinkite ar dirbkite su žirgu kelis kartus per savaitę, kad išlaikytumėte formą
• Įvairinkite kasdienybę takais, maniežo darbu ir darbu nuo žemės
• Suteikite pakankamai erdvės judėti, nes mustangai pratę įveikti dideles atstumus

Aplinka

Mustangai gerai toleruoja įvairiausias oro sąlygas ir jiems reikia mažiau lepinimo nei daugeliui kitų veislių. Vis dėlto jiems reikalingas švarus vanduo, sausa vieta stovėti ir prieglauda nuo vėjo, ryškios saulės bei audrų. Ganykla su atviru pastogės nameliu jiems puikiai tinka. Tvora turi būti saugi ir tvirta, ypač neseniai prijaukintam žirgui, kuris gali bandyti ribas.

Mustangai evoliucionavo mitydamiesi menku laukinės ganyklos pašaru ir palaiko kūno būklę mažesniu kiekiu maisto nei daugelis naminių veislių. Mitybos pagrindas turėtų būti kokybiška žolė ir šienas, duodamas kiekiu, atitinkančiu žirgo dydį, amžių ir darbo krūvį. Nuolatinė prieiga prie švaraus vandens ir druskos ar mineralų šaltinio užbaigia pagrindinius poreikius.

Kadangi mustangai lengvai palaiko svorį, savininkai turėtų saugotis peršėrimo. Per didelis grūdų kiekis ar sodri ganykla gali sukelti nutukimą ir laminitą, skausmingą kanopos būklę. Daugeliui lengvai dirbančių mustangų koncentruoto pašaro reikia labai mažai arba visai nereikia.

SkanÄ—stai ir papildai

Daugumai kokybišku pašaru šeriamų mustangų papildomo maisto reikia nedaug. Druskos gabalas ir subalansuotas mineralų papildas užpildo dažniausias spragas, kai vietinė žolė ar šienas nėra pakankamai maistingi. Skanėstai, tokie kaip morkos ar obuoliai, tinka nedideliais kiekiais. Prieš pridedant papildų pasitarkite su veterinarijos gydytoju, nes per didelis papildų kiekis gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Mustangai žinomi savo atsparumu. Natūrali atranka laukinėje gamtoje palankiai vertino sveikus, ligoms atsparius gyvūnus, todėl rezultatas yra žirgas, dažnai išliekantis sveikas ir tik su bazine priežiūra. Daugelis jų gyvena 25–30 metų, o tankios kanopos ir tvirta konstitucija padeda jiems išvengti problemų, kamuojančių trapesnes veisles.

Vis dėlto gera sveikata priklauso nuo įprastos priežiūros. Pagrindinė mustangui gresianti rizika dažniausiai susijusi su mityba, pavyzdžiui, svorio priaugimu ir laminitu dėl sodraus pašaro, o ne su paveldima liga.

Profilaktinė priežiūra

• Kasmetinė veterinarinė apžiūra ir vakcinacijos
• Dantų patikra bent kartą per metus
• Reguliarūs kaustymo meistro vizitai
• Kirminimo programa, grindžiama išmatų tyrimais
• Pastovus, pašaru grįstas šėrimas svoriui kontroliuoti

Mustangai greitai mokosi ir prisimena, ko buvo išmokyti, tačiau jie mąsto savarankiškai ir prievarta jų prie darbo priversti nepavyks. Dresūra remiasi pasitikėjimu. Tiesiai iš laukinės gamtos atvykęs žirgas su žmonėmis beveik neturėjo kontakto, ir prieš pradedant bet kokį darbą su balnu jį reikia prijaukinti. Kai pasitikėjimas užmegztas, daugelis mustangų tampa ramiais, paklusniais ir patikimais žirgais.

Nuoseklumas svarbesnis už prievartą. Prižiūrėtojas, elgdamasis aiškiai, sąžiningai ir neskubėdamas, iš mustango pasiekia geriausią rezultatą. Per greitas spaudimas ar baudimas už baimę dažniausiai stabdo pažangą.

Pagrindiniai žingsniai

1. Leiskite laiką šalia žirgo, kad jis pripras prie jūsų buvimo
2. Ugdykite priÄ—mimÄ… prisilietimo, apynasrio ir vedimo
3. Įtraukite darbą nuo žemės: nusileidimą spaudimui, vedimą, stovėjimą pririštam
4. Balno įrangą ir spaudimą pristatykite mažais žingsneliais
5. Balnojimą pradėkite tik tada, kai žirgas ramus ir atsiliepia dirbant nuo žemės
6. Augant pasitikėjimui plėskite veiklą takais, maniežu ir darbinėmis užduotimis

Laukinėje gamtoje mustangai veisiasi natūraliai bandos grupėse, kur eržilas laikosi su kumelių grupe. Kumelės paprastai lytiškai subręsta 2–3 metų amžiaus, nors daugelis apkergiamos vėliau, kai jau visiškai suaugusios ir subrendusios. Veisimasis dažniausiai vyksta pagal metų laikus, ir dauguma kumeliukų gimsta pavasarį, kai žolės gausu.

Kergimo laikotarpis trunka apie 11 mėnesių ir atveda vieną kumeliuką. Dvyniai žirgams pasitaiko retai ir yra rizikingi. Laukinėje gimę kumeliukai atsistoja ir pradeda judėti per kelias valandas nuo gimimo, tai prisitaikymas, padedantis jiems neatsilikti nuo bandos ir išvengti plėšrūnų.

Kumelės augina kumeliukus bandos grupėje, o jaunikliai žindomi kelis mėnesius, kol apie šešto mėnesio amžiaus atjunkomi. Kumeliukai lieka su banda, kol subręsta, o po to jauni eržilai dažnai palieka bandą kurti bakalauro grupes arba siekti savų kumelių. Įsivaikinimui skirti mustangai paprastai prijaukinami ir atjunkomi kontroliuojamomis sąlygomis.