Toggenburg goat

Togenburgo ožka yra pieninė veislė, kilusi iš Togenburgo slėnio Sankt Galeno kantone, Šveicarijoje. Ji dažnai vadinama viena seniausių žinomų pieninių ožkų veislių. Veislė vidutinio dydžio: patelės paprastai sveria apie 55-65 kilogramus, o jų ūgis ties ketera siekia maždaug 70-80 centimetrų. Patinai yra didesni ir sunkesni.

Kailis trumpas ar vidutinio ilgio, o spalvų raštas jam pastovus ir būdingas: vientisas kūno atspalvis svyruoja nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai šokoladinės spalvos, o jį papildo baltos juostelės ant veido, balti apatiniai kojų galai ir baltas plotas aplink uodegą. Toks aiškus žymėjimas leidžia veislę lengvai atpažinti. Tiek ožkos, tiek ožiai gali turėti pakarpas (mažus odos ataugėlius ant kaklo), o gyvūnai gali būti raguoti arba natūraliai beragiai.

Togenburgo ožkos vertinamos ne dėl rekordinio pieningumo, o dėl tolygaus pieno kiekio per ilgą laktaciją. Piene yra vidutinis riebumas, todėl jis tinka ir gerti, ir sūrio gamybai. Veislės būdas draugiškas, ramus, judrus ir budrus, todėl ja lengva rūpintis smulkiems ūkininkams ir tiems, kurie melžia rankomis.

Kam ji tinka

Ši veislė tinka laikytojams, norintiems nuolatinio pieno kiekio per ilgą laktaciją ir galintiems kasdien su gyvūnais dirbti, užtikrinti patikimas tvoras bei reguliarų melžimą. Ramus ir prie žmonių linkęs būdas ją daro tinkamą pirmą kartą ožkas laikantiems žmonėms bei namų ūkiams, kurie augina nedidelę pieninę bandą. Ji mažiau tinka tiems, kurie negali įsipareigoti melžti du kartus per dieną laktacijos metu arba neturi saugios erdvės lauke.

Veislės pavadinimas kilęs iš Togenburgo regiono Sankt Galeno kantone, šiaurės rytų Šveicarijoje. Ji buvo veisiama to krašto slėniuose ir kalvų ganyklose, kur pieninės ožkos buvo laikomos namų ūkio bei fermos pieno poreikiams. Ši veislė dažnai minima kaip viena seniausių žinomų pieninių ožkų veislių, o atranka pagal pieningumą Šveicarijoje fiksuota gerokai anksčiau, nei paplito oficialios kilmės knygos.

Šveicarų veisėjai per kartas išlaikė pastovų spalvų raštą ir pieninį kūno sudėjimą, todėl susiformavo lengvai atpažįstamas ir vienodas gyvūnas. Devynioliktame amžiuje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje Europoje plintant organizuotai gyvulių apskaitai, Togenburgo ožka atsidūrė tarp veislių, įtrauktų į ankstyviausius kilmės įrašus.

Iš Šveicarijos veislė eksportuota į kitas šalis nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos ir dvidešimtojo amžiaus pradžios. Togenburgo ožkos pasiekė Jungtinę Karalystę, kur britų veisėjai išvedė giminingą Britų togenburgo veislę, o kitos buvo siunčiamos į Šiaurės Ameriką ir kitus regionus pienui gauti bei kryžminimui.

Šiandien Togenburgo ožka auginama visame pasaulyje kaip pieninė veislė ir kaip pagrindas veislių gerinimo programoms. Ilga atrankos pagal pieningumą istorija ir pastovus tipas yra pagrindinės priežastys, kodėl ji tebenaudojama smulkiuose ūkiuose ir pieno fermose.

Togenburgo ožka turi lygią nugaros liniją, gilų kūną ir kampuotą, lieknesnį pieninėms ožkoms būdingą kūno sudėjimą. Galva liekna, ausys stačios, veido profilis tiesus arba šiek tiek įdubęs. Gyvūnai gali būti raguoti arba beragiai, daugelis turi pakarpas ant kaklo. Produktyvios ožkos tešmuo yra tvirtai prisitvirtinęs ir talpus.

Kailis ir spalvos

Skiriamasis veislės bruožas yra spalvų raštas. Kūnas vientisos spalvos, svyruojančios nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai šokoladinės rudos. Ant šio pagrindo veislė turi pastovius baltus žymėjimus: dvi baltas juosteles, einančias nuo kiekvienos akies viršaus žemyn per veidą iki snukio, baltas apatines kojų dalis žemiau kelio ir kulno sąnarių, baltus plotus abipus uodegos ir baltą spalvą ausų viduje. Šis raštas yra pastovus, todėl gyvūnas be juostelių ir baltų žymėjimų nelaikomas atitinkančiu veislės standartą. Šaltesniame klimate kailis gali paūgėti, o kai kurių linijų ožkos ant užpakalinių kojų ir išilgai nugaros užsiaugina ilgesnius plaukus.

Togenburgo ožka žinoma dėl stabilaus, prie žmonių linkusio būdo. Su pažįstamais prižiūrėtojais gyvūnai paprastai būna draugiški ir ištveria kasdienį kontaktą, kurio reikalauja melžimas. Veislė judri ir smalsi, todėl ožkos tyrinėja aptvarą, bando tvoras ir seka aplinkos pokyčius.

Su šeimos nariais ir nuolatiniais prižiūrėtojais Togenburgo ožkas paprastai lengva vedžioti, valdyti ir melžti. Su nepažįstamaisiais jos iš pradžių būna atsargios, o ne baimingos ar agresyvios, ir nurimsta, kai su jomis elgiamasi ramiai. Kaip bandos gyvūnams, joms reikia kitų ožkų draugijos; viena palikta ožka dažnai patiria stresą ir daug bliauna.

Su kitais naminiais gyvūnais veislė paprastai taiki, tačiau bandoje ožkos nusistato hierarchiją ir daužosi ragais, kad išsiaiškintų rangą. Raguoti gyvūnai gali sužeisti kitus bandos narius ir prižiūrėtojus, todėl svarbu tinkamai išdėstyti erdvę, apsispręsti dėl ragų šalinimo ir tinkamai suprojektuoti lesyklas. Veislė vidutiniškai garsi ir bliauna šėrimo metu arba atskirta nuo bandos.

Kailio priežiūra

• Kanopas genėti kas 6-8 savaites, kad neataugtų per ilgai ir neatsirastų šlubavimo.
• Kailį periodiškai iššukuoti, kad pašalintumėte purvą bei iškritusius plaukus ir galėtumėte patikrinti odą.
• Tikrinti, ar nėra išorinių parazitų, tokių kaip utėlės ir erkutės, ypač po kailiu žiemą.
• Tešmenį laikyti švarų ir jį kasdien tikrinti laktacijos metu, ar nėra karščio, patinimo ar sužeidimų.

Judėjimas

• Kasdien suteikti galimybę ganytis ir judėti ganykloje ar aptvare.
• Įrengti lipimo konstrukcijas, tokias kaip kelmai, akmenys ar platformos, kuriomis veislė mielai naudojasi.
• Kur įmanoma, leisti graužti krūmus ir stambesnę augaliją, nes ožkos mėgsta ne tik ganytis, bet ir naršyti.

Aplinka

Togenburgo ožkos kilusios iš alpinio klimato ir gerai pakelia šaltį, kai laikomos sausai, tačiau blogai jaučiasi nuolat drėgnomis ir skersvėjuotomis sąlygomis. Reikia užtikrinti švarią, sausą, gerai vėdinamą pastogę su gilia kraiko danga bei apsauga nuo lietaus ir vėjo. Tvoros turi būti patikimos ir pakankamai aukštos, kad sulaikytų judrius laipiotojus, o vartai ir lesyklos turi būti ožkoms neįveikiami. Reikia palikti tiek erdvės, kiek vidutinio dydžio pieninei ožkai reikia judėti, gulėti ir ėsti netampant per ankštai, o bandą laikyti kartu, nes veislė yra socialinė.

Togenburgo ožkos mitybos pagrindas yra pašaras: kokybiškas šienas, ganykla ir krūmų lapija. Kadangi tai pieninė veislė, melžiama ožka papildomai turi gauti koncentruoto pašaro, kad kompensuotų laktacijos reikalaujamas energijos ir baltymų sąnaudas, o jo kiekis derinamas prie pieningumo ir kūno kondicijos. Laisvai prieinamas turi būti ožkoms skirtas biriųjų mineralų mišinys ir nuolat švarus, šviežias vanduo, nes pieno gamyba labai priklauso nuo vandens suvartojimo. Bet kokį pašaro pakeitimą reikia atlikti palaipsniui, per kelias dienas, kad nesutriktų prieskrandžio veikla.

Skanėstai ir papildai

Nedideliais kiekiais galima duoti daržovių ir ožkoms saugios krūmų lapijos kaip skanėstų, tačiau jų kiekis turi likti gerokai mažesnis už pašaro ir koncentrato pagrindą. Kai vietos dirvožemyje trūksta vario ar seleno, gali prireikti papildų, tačiau tai reikia derinti su veterinaru ar regiono rekomendacijomis, o ne spėlioti, nes abu elementai per didelėmis dozėmis gali būti toksiški.

Togenburgo ožka yra atspari veislė, gerai prisitaikanti prie vėsaus klimato. Esant geram laikymui, gyvūnai dažniausiai gyvena 12-18 metų, nors produktyvus melžimo laikotarpis trumpesnis už bendrą gyvenimo trukmę. Dauguma šios veislės sveikatos problemų yra bendri pieninių ožkų sveikatos pavojai, o ne veislei būdingi defektai, todėl pagrindinė apsauga yra reguliarus bandos valdymas.

Prevencinė priežiūra

• Laikytis regionui tinkamo skiepijimo ir nuodijimo nuo kirminų grafiko.
• Atlikti išmatų kirminų kiaušinėlių tyrimus, kad būtų galima tiksliau gydyti parazitus ir sulėtinti atsparumo vystymąsi.
• Reguliariai genėti kanopas ir laikyti kraiką sausą, kad išvengtumėte kanopų puvinio.
• Duoti subalansuotus ožkoms skirtus mineralus ir tikrinti vario bei seleno lygį.
• Laktacijos metu kasdien stebėti tešmenį ir pieną.

Togenburgo ožkos pasiekia lytinę brandą per pirmuosius gyvenimo metus, tačiau paprastai veisiamos tada, kai sulaukia pakankamo dydžio ir kūno kondicijos, o ne per pirmąją rują. Vėsesnio klimato regionuose veislė yra sezoninė: rują ožkos patiria vėsesniais rudens ir žiemos mėnesiais. Sezono metu rujos ciklas kartojasi maždaug kas 21 dieną.

Po suporavimo vaikingumas trunka apie 145-155 dienas, tai yra beveik penkis mėnesius. Įprastai atsiveda nuo vieno iki trijų ožiukų, o dvyniai dažni gerai prižiūrimoms ožkoms. Apsiavimas paprastai vyksta be įsikišimo, tačiau ožką reikia stebėti, o prižiūrėtojai turi būti pasiruošę padėti sunkaus apsiavimo atveju.

Naujagimiai ožiukai per pirmąsias gyvenimo valandas turi gauti krekenų, kad įgytų imunitetą. Ožiukus galima palikti žįsti motiną arba auginti su buteliuku, kad ožkos pieną būtų galima naudoti, ir tai dažnas pasirinkimas pieninėse bandose. Ožiukai paprastai atjunkomi būdami maždaug 8-12 savaičių, kai jau patikimai ėda kietą pašarą ir koncentratą.