Vizsla

Vengrų vižla yra iš Vengrijos kilęs vidutinio dydžio medžioklinis šuo, šimtmečius naudotas paukščiams bei kiškiams susekti ir atnešti medžiotojams, dirbantiems tiek pėsčiomis, tiek raiti. Kailis trumpas, auksinio rusvumo atspalvio, kūno sudėjimas atletiškas, o nosis vienodo tono su kailiu, be kontrastingos spalvos. Suaugusio šuns aukštis ties ketera siekia 21-24 colius, svoris: 44-60 svarų.

Vižla dažnai apibūdinama kaip šuo, kuris nė per žingsnį neatsilieka nuo savo žmonių: namuose ji seka paskui šeimos narius iš kambario į kambarį ir visada nori būti šalia. Toks stiprus prieraišumas reiškia, kad ši veislė netinka namams, kuriuose šuo turėtų ilgai likti vienas.

Praktikoje svarbiausia vižlos savybė yra energija. Šiam šuniui reikia užduoties ir kasdienio intensyvaus krūvio. Be pakankamos fizinės ir protinės veiklos jis gali tapti neramus, ims graužti baldus ir kitaip ardyti namų aplinką. Tačiau aktyvaus, atsidavusio šeimininko rankose vižla namuose būna rami ir švelni, o po aktyvios dienos lengvai nurimsta.

Kam tinka ši veislė

Vižla tinka bėgikams, žygeiviams, medžiotojams ir aktyvioms šeimoms, galinčioms kasdien skirti valandą ar dvi intensyviam judėjimui ir dažnai būnančioms namuose. Ji prastai tinka gyvenantiems bute su ramiu gyvenimo būdu arba šeimininkams, kurie daug keliauja ir palieka šunį vieną visai darbo dienai.

Vižla priskiriama prie senesnių Europos stovinčiųjų šunų veislių ir siejama su Vengrija bei vengrais, apsigyvenusiais Karpatų baseine. Šiuolaikinę vižlą primenantys šunys minimi vengrų mene ir raštuose iš ankstesnių amžių: juos laikė žemvaldžiai ir medžiotojai paukščiams bei kiškiams susekti ir atnešti.

Veislė buvo vertinama kaip universalus medžioklinis šuo, gebantis stovėti prieš žvėrį, jį laikyti ir atnešti grobį, dirbdamas šalia pėsčio medžiotojo. Atrankoje pirmenybė teko ištvermingiems, gerą uoslę turintiems ir paklusniems šunims, taip pat būdingai auksinio rusvumo spalvai, skiriančiai vižlą nuo kitų žemyninių stovinčiųjų veislių.

Abu pasauliniai karai smarkiai sumažino veislės populiaciją. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vižlų liko labai nedaug, o dalį išlikusių šunų iš Vengrijos išsivežė nuo karo bėgantys žmonės. Užsienio veisėjai vėliau atkūrė veislę būtent iš šios siauros genetinės bazės.

Vižla į Jungtines Valstijas pateko dvidešimtojo amžiaus viduryje, o 1960 metais ją pripažino Amerikos kinologų klubas (American Kennel Club). Lietuvoje veislę registruoja ir jos veisimą prižiūri Lietuvos kinologų draugija (LKD), šalies nacionalinė kinologijos organizacija. Šiandien vižla įsitvirtinusi daugelyje šalių tiek kaip darbinis medžioklinis šuo, tiek kaip šeimos augintinis.

Vižlos siluetas švarus ir raumeningas, pritaikytas ilgam darbui be pertekliaus. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, o kojos tiesios ir gerai kaulingos. Galva liekna, su vidutiniu perėjimu, ausys plonos, apvaliais galiukais ir kabo arti skruostų. Bendras įspūdis toks: subalansuotas bėgikas, o ne sunkiasvoris medžioklinis šuo.

Kailis ir spalvos

Kailis trumpas, glotnus, gulintis arti odos, be pomedžio, todėl beveik neapsaugo nuo šalčio ar drėgmės. Spalva svyruoja nuo šviesaus iki sodraus auksinio rusvumo. Nedidelės baltos dėmelės ant krūtinės ar pirštų daugelyje standartų leidžiamos, tačiau pirmenybė teikiama vientisai spalvai. Nosis, akių kraštai, lūpos ir nagai vienodo tono su kailiu, o ne kontrastingai juodi.

Vižla švelni, meili ir giliai prisirišusi prie savo šeimos. Ji geriausiai jaučiasi būdama arti žmonių ir įtraukta į kasdienį gyvenimą. Su vaikais paprastai kantri ir žaisminga, tačiau dėl energijos ir dydžio geriau sutaria su vyresniais vaikais nei su mažyliais. Su nepažįstamaisiais dažniausiai draugiška, o ne budri, todėl sargo funkcijos iš jos tikėtis nereikėtų.

Veislė jautri ir blogai reaguoja į griežtas pastabas: sudrausminta per aštriai, vižla gali suniurti ar visai užsisklęsti. Su kitais šunimis paprastai sutaria gerai, kartu augusi gali gyventi ir su katėmis, tačiau įgimtas stovėjimo bei vaikymosi instinktas kelia riziką smulkiems gyvūnams ir paukščiams.

Didžiausias elgesio iššūkis yra atskyrimas nuo šeimininko. Per ilgai palikta viena arba nepakankamai išjudinta vižla gali loti, kramtyti daiktus, kasti žemę ir vaikščioti pirmyn atgal. Ta pati vižla, turėdama draugiją ir pakankamai veiklos, namuose būna rami, tyli ir lengvai sutvarkoma.

Kailio priežiūra

• Šukuokite kartą per savaitę guminę pirštine ar minkštu šepečiu, kad pašalintumėte iškritusius plaukus
• Maudykite tik prireikus, nes kailis beveik neskleidžia kvapo
• Reguliariai tikrinkite ir valykite nukarusias ausis, kad išvengtumėte uždegimo
• Kas kelias savaites trumpinkite nagus, o dantis valykite kelis kartus per savaitę

Judėjimas

• Kasdien skirkite valandą ar dvi intensyviam judėjimui
• Bėgiokite, žygiuokite, plaukiokite, žaiskite atnešk ir leiskite laisvai pabėgioti be pavadėlio saugiose vietose
• Papildykite uoslės žaidimais, dresūros pratybomis ir intelekto žaislais maistui
• Vien trumpo pasivaikščiojimo sveikam suaugusiam šuniui neužtenka

Aplinka

Vižlai tinka namai su saugiu, aptvertu kiemu ir šeimininku, esančiu namie didžiąją dienos dalį. Plonas, vienasluoksnis kailis beveik neapsaugo nuo šalčio, o Lietuvos žiemos šaltos, todėl lauke vižlai reikia šiltų drabužėlių, o namie ji turi gyventi patalpose, niekada ne lauko voljere. Prie mažesnio būsto vižla gali priprasti tik jei jos judėjimo poreikiai patenkinami kitur.

Vižla sudegina daug energijos, todėl dirbantis ar labai aktyvus šuo suėda daugiau nei tokio paties svorio sofos draugas. Rinkitės pilnavertį, aktyviems ar medžiokliniams šunims skirtą racioną su pakankamai baltymų ir riebalų raumenims bei ištvermei palaikyti. Maisto kiekį derinkite pagal kūno būklę, o ne vien pagal ant pakuotės nurodytą lentelę: šonkauliai turėtų būti lengvai apčiuopiami, bet nematomi.

Skanėstai ir papildai

Skanėstai turėtų sudaryti ne daugiau kaip dešimt procentų dienos kalorijų, ir juos reikia įskaičiuoti į bendrą maisto kiekį. Dauguma pilnavertį racioną gaunančių vižlų papildų nereikalauja: sąnarių, odos ar kitokius papildus duokite tik veterinarui patarus. Užtikrinkite nuolatinę prieigą prie švaraus vandens, ypač po intensyvaus krūvio, ir venkite sotaus maitinimo prieš pat intensyvią veiklą ar iškart po jos, kad sumažintumėte skrandžio užsisukimo riziką.

Vižla yra ištverminga, ilgai gyvenanti veislė, kurios vidutinė gyvenimo trukmė siekia 12-14 metų. Kaip aktyvus, giliakrūtis šuo, ji linkusi į sąnarių problemas, akių ligas ir skrandžio užsisukimą, o veislėje kiek dažniau nei vidutiniškai fiksuojamos tam tikros imuninės ir onkologinės ligos. Įsigyjant šuniuką iš veisėjo, kurio veisliniai gyvūnai tikrinami dėl paveldimų ligų, tokios ligos rizika sumažėja.

Profilaktinė priežiūra

• Laiku atlikite pagrindines ir gyvenimo būdą atitinkančias vakcinacijas
• Visus metus taikykite apsaugą nuo blusų, erkių ir kirmėlių
• Palaikykite lieknumą, kad apsaugotumėte sąnarius
• Reguliariai valykite dantis ir tikrinkitės pas veterinarą dėl dantų būklės
• Kasmet lankykitės pas veterinarą, vyresniam šuniui apsilankymus derinkite dažniau

Vižla protinga, paklusni ir stipriai motyvuota dirbti kartu su šeimininku, todėl priskiriama prie labiausiai dresuojamų medžioklinių veislių. Ji pasiekia gerų rezultatų paklusnumo pratybose, lauko darbe, agilityje ir uoslės sporte. Svarbiausia yra gerbti veislės jautrumą: ji greitai mokosi iš pagyrimo, skanėsčio ir žaidimo, o šaukimas ar aštrus drausminimas atima jos pasitikėjimą savimi. Ankstyva, nuosekli socializacija ir aiškus kasdienis režimas apsaugo nuo daugumos elgesio problemų.

Pagrindai

1. Socializaciją ir švelnų kūno lietimą pradėkite jau pirmosiomis savaitėmis namuose
2. Vardą, atsišaukimą, komandą "sėdėti" ir nurimimą mokykite trumpais, linksmais užsiėmimais
3. Anksti įtvirtinkite patikimą atsišaukimą, nes veislė mėgsta nutolti ir vytis
4. Papildykite namų taisyklėmis ir pripratimu prie narvelio ar buvimo vienam, kad palengvintumėte atsiskyrimą
5. Šuniui bręstant pereikite prie ilgesnių koncentracijos užduočių, lauko darbo ar šunų sporto

Atsakingas vižlų veisimas remiasi sveikatos tikrinimu ir charakterio vertinimu. Prieš poravimą veisliniai gyvūnai turėtų būti patikrinti dėl klubo sąnarių būklės, akių ir žinomų paveldimų ligų, o poros parenkamos pagal taisyklingą sudėjimą ir stabilų, į žmones orientuotą būdą. Fizinę brandą šunys pasiekia apie 1-2 metus, o daugelis veisėjų kalę veda tik nuo antrojo ar vėlesnio rujos periodo.

Vaikingumas trunka apie 63 dienas. Vadoje paprastai būna nuo šešių iki aštuonių šuniukų, nors skaičius gali skirtis. Kalė dažniausiai vadą prižiūri pati ir šuniukus atsiveda be sudėtingumų, tačiau dėl giliakrūtės sudėjimo prieš atsivedimą ir jo metu rekomenduojama veterinarinė patikra.

Šuniukams reikia turtingos ankstyvos patirties. Kadangi veislė itin orientuota į žmones, kūno lietimas, švelnus supažindinimas su garsais bei vaizdais ir kontaktas su ramiais suaugusiais šunimis bei vaikais nuo pirmųjų savaičių formuoja pasitikintį suaugusį šunį. Į naujus namus šuniukai paprastai išvyksta nuo aštuntos savaitės, jau paskiepyti pirmąja vakcina ir pradėję kirmėlių profilaktiką.

Kaip užregistruoti Vizsla veislės šunį Lietuvoje

Skaitytuvas prieglaudoje vertas tiek, kiek vertas registras, į kurį veda numeris. Duokite Vizsla veislės šuniui registrą, kuris atsako visada: nemokama kortelė su nuotrauka, duomenimis ir jūsų telefonu, pasiekiama visą parą, namie ir užsienyje. Registracija atliekama kartą ir lieka visam laikui.

Penkiolika skaitmenų po Vizsla veislės šuns oda parodys į jus tik tada, kai tai pasakys registras. Tegul pasako nemokamai: įrašas United Pet Club niekada nesibaigia, priima bet kurios markės mikroschemą, o kiekvienas duomenų pakeitimas nemokamas. Mikroschemos registracija pirmiausia, paskyra iškart po jos.