Bernese Mountain Dog

Berno zenenhundas priklauso keturių Šveicarijos kalnų veislių šeimai. Tai didelis, tvirto sudėjimo šuo, kurio protėviai dirbo Berno kantono ūkiuose: traukė vežimus, varė galvijus ir saugojo sodybą. Trispalvis kailis (juoda, balta ir rusva) yra bruožas, pagal kurį šią veislę atpažįsta dauguma žmonių.

Nepaisant didelio ūgio, veislė pasižymi ramiu ir meiliu būdu. Suaugę šunys dažniausiai sveria nuo 70 iki 115 svarų, tačiau namuose elgiasi ramiai ir kantriai su visų amžių šeimos nariais. Jie stipriai prisiriša prie savo žmonių ir nemėgsta ilgai likti vieni.

Būsimi šeimininkai turėtų atsižvelgti į palyginti trumpą, apie 7-10 metų, gyvenimo trukmę ir suplanuoti laiką bei erdvę kailio priežiūrai ir mankštai, kurios reikia tokio dydžio darbiniam šuniui.

Kam tinka ši veislė

Ši veislė tinka namų ūkiui, kuriame yra erdvės judėti, laiko kasdienei kailio priežiūrai ir žmonės, dažnai būnantys namuose. Ji gerai sutaria su vaikus auginančiomis šeimomis ir gali priprasti prie pirmą kartą šunį įsigyjančių šeimininkų, jei šie pasiryžę nuosekliai dresuoti šunį ir prižiūrėti kailį. Mažiau tinka mažiems butams, karštam klimatui ar namams, kuriuose šuo liktų vienas ilgas darbo dienas.

Veislė kilusi iš Berno kantono Šveicarijoje, kur ūkininkai laikė didelius trispalvius šunis vežimams traukti, pieniniams galvijams varyti ir sodyboms saugoti. Tai buvo pirmiausia darbiniai gyvūnai, vertinami dėl jėgos ir ramaus būdo, o ne dėl išvaizdos. Vienas senesnių šio tipo šunų pavadinimų buvo Durrbachler, kilęs nuo Durrbacho kaimo, kuriame tokių šunų buvo aptinkama daugiausia.

XIX amžiaus pabaigoje šių šunų populiacija sumažėjo, nes ūkius mechanizavus vežimo šunų nebereikėjo tiek daug. Apie XX amžiaus pradžią Šveicarijos kinologai ėmėsi organizuotų pastangų šiam tipui išsaugoti. Geologas ir šunų žinovas profesorius Albertas Heimas laikomas žmogumi, daugiausia prisidėjusiu prie Šveicarijos kalnų veislių, tarp jų ir berno zenenhundo, populiarinimo bei standarto kūrimo XX amžiaus pradžioje.

1907 metais įkurtas Šveicarijos veislės klubas padėjo įtvirtinti standartą ir skatino nuoseklią veisimo praktiką. Šuo buvo pavadintas Berner Sennenhund, tai reiškia Berno kalnų piemens šuo.

Į Jungtines Valstijas veislė atkeliavo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, o 1937 metais ją pripažino Amerikos kinologų klubas (AKC). Ji ir šiandien lieka viena iš keturių giminingų Šveicarijos kalnų veislių, šalia didžiojo šveicarų zenenhundo, apencelio zenenhundo ir entlebucho zenenhundo. Lietuvoje veislę globoja Lietuvos kinologų draugija (LKD), šalies nacionalinė kinologijos organizacija.

Berno zenenhundas yra didelis ir tvirtas šuo, plačia krūtine, tiesia nugara ir kūnu, šiek tiek ilgesniu nei ūgis ties ketera. Galva viršuje plokščia, su vidutiniu perėjimu prie snukio, o tamsiai rudos akys suteikia švelnią išraišką. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, aukštai pasodintos, priglustančios prie galvos. Uodega puri, ramybės būsenoje nešiojama žemai.

Kailis ir spalvos

Kailis yra ryškiausias veislės bruožas. Pagrindinė spalva giliai juoda. Rusvos (deginto atspalvio) dėmės matomos virš akių, ant žandų, krūtinės šonų, ant visų keturių kojų ir po uodega. Balta spalva sudaro dryžį per snukį ir kaktą, dažnai apverstą kryžių primenančią dėmę ant krūtinės, taip pat dažnai pasitaiko ant letenų ir uodegos galiuko. Dvigubas kailis nuolat šeriasi ištisus metus, o sezoninio kailio kaitos metu šėrimasis sustiprėja.

Berno zenenhundas yra geraširdis ir atsidavęs šuo. Jis stipriai prisiriša prie savo šeimos ir mėgsta būti tame pačiame kambaryje kaip jo žmonės: tokį polinkį kartais vadina "lipnumu". Su vaikais elgiasi kantriai ir švelniai, tačiau dėl savo dydžio bendraujant su mažais vaikais verta prižiūrėti.

Su nepažįstamaisiais veislė paprastai elgiasi ramiai ir santūriai, ne agresyviai. Daugelis šių šunų budrūs ir praneša apie svečius, tačiau dauguma greitai atšyla po pažinties. Ankstyva socializacija padeda iš prigimties atsargiam šuniui užaugti pasitikinčiu suaugusiu gyvūnu. Su kitais šunimis ir naminiais gyvūnais veislė paprastai sutaria gerai, ypač jei augo kartu.

Charakteris ramus, o temperamentas nuo žemo iki vidutinio. Šie šunys nėra nervingi ir dažniausiai ramiai priima buities ritmą bei triukšmą. Kadangi jie jautrūs, geriausiai reaguoja į ramų, nuoseklų elgesį, o griežtos bausmės gali juos nuvilti.

Kailio priežiūra

• Šukuokite du tris kartus per savaitę, o sezoninio šėrimosi metu kasdien, kad kontroliuotumėte iškritusius plaukus ir išvengtumėte gumulų
• Ypatingą dėmesį skirkite plunksnoms už ausų, ant kojų ir po uodega, kur dažniausiai susidaro gumulai
• Maudykite kas vieną du mėnesius arba pagal poreikį
• Kirpkite nagus kas kelias savaites ir reguliariai tikrinkite ausis, ar nėra nešvarumų ar drėgmės
• Valykite dantis kelis kartus per savaitę

Mankšta

• Skirkite maždaug 30-60 minučių aktyvumo per dieną
• Pasivaikščiojimai, žygiai ir žaidimai kieme šiai veislei tinka puikiai
• Daugelis mėgsta vežimo darbą, pavyzdžiui, vežimėlio traukimą, kuris atspindi veislės istoriją
• Venkite intensyvios mankštos karštyje ir ribokite didelio krūvio veiklą šuniukams, kol dar formuojasi sąnariai

Aplinka

Šiai veislei geriausiai tinka namai, kuriuose yra erdvės ir vėsus klimatas. Storas kailis apsunkina gyvenimą karštu, drėgnu oru, todėl vasarą svarbu turėti oro kondicionierių ir pavėsį. Lietuvos klimatas su vėsesnėmis žiemomis šiai veislei tinka gerai. Šie šunys geriausiai jaučiasi gyvendami namuose kartu su šeima, o ne laikomi lauke vieni. Idealu turėti namą su kiemu, tačiau ramaus būdo suaugęs šuo gali prisitaikyti ir prie mažesnės erdvės, jei gauna pakankamai kasdienės mankštos.

Berno zenenhundui tinka pilnavertis, didelėms veislėms skirtas maistas. Augimo laikotarpiu didelių veislių šuniukams skirtas maistas su kontroliuojamu kalcio ir energijos kiekiu padeda skeletui vystytis tolygiai, o tai svarbu šuniui, kuris subrendęs svers 70 svarų ar daugiau. Suaugusiems šunims reikia raciono, palaikančio lieso kūno formą, nes papildomas svoris apkrauna sąnarius, kurių problemoms ši veislė ir taip yra linkusi.

Skanėstai ir maisto papildai

Skanėstai turėtų sudaryti ne daugiau kaip apie 10 procentų dienos kalorijų, kad būtų išlaikyta liekna figūra. Kai kurie šeimininkai ir veterinarai naudoja sąnarių papildus, pavyzdžiui, gliukozaminą ir chondroitiną ar omega-3 riebalų rūgštis, sąnariams palaikyti, tačiau dėl jų verta pasitarti su veterinaru. Švarus vanduo turėtų būti prieinamas visada, ypač šiltuoju metu.

Berno zenenhundo vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 7-10 metų: tai trumpiau nei daugeliui kitų veislių, ir atspindi didesnį tam tikrų vėžio formų dažnį šios veislės populiacijoje. Atsakingas veisimas, tėvų sveikatos patikros ir dėmesingas veterinarinis gydymas gali pagerinti gyvenimo kokybę. Pirkėjai turėtų prašyti veislyno pateikti tėvų šlaunikaulio, alkūnės ir kitų sveikatos patikrų pažymas.

Profilaktinė priežiūra

• Laiku skiepykite pagrindinėmis vakcinomis ir naudokite parazitų profilaktiką
• Palaikykite lieso kūno svorį, kad sumažintumėte apkrovą sąnariams
• Kasmet lankykitės pas veterinarą, o vyresnio amžiaus šunis vežkite du kartus per metus
• Prašykite veislyno pateikti dokumentuotas šlaunikaulio, alkūnės ir akių patikrų pažymas
• Stebėkite naujus gumbus ir apie juos praneškite laiku

Berno zenenhundas protingas ir nori bendradarbiauti, todėl daugumai šeimininkų jį dresuoti nesunku. Kartu jis jautrus, tad ramus, nuoseklus dresavimo būdas veikia kur kas geriau nei griežtumas. Pradėkite dresuoti ir socializuoti šuniuką kuo anksčiau, kol jis dar mažas ir lengvai valdomas, nes nedresuotą tokio dydžio suaugusį šunį suvaldyti sunku. Trumpi, teigiami užsiėmimai išlaiko dėmesį geriau nei ilgi pratimai.

Pagrindai

1. Socializaciją pradėkite šuniukystėje, supažindindami su žmonėmis, vietomis ir kitais gyvūnais
2. Pirmiausia išmokykite atpažinti vardą ir patikimai atsiliepti į pašaukimą
3. Vėliau pridėkite komandas sėsk, gulk, likti vietoje ir vaikščiojimą laisvu pavadėliu
4. Praktikuokite trumpais, 5-10 minučių, kasdieniais užsiėmimais
5. Pamažu treniruokite komandas gyvesnėje aplinkoje
6. Kai augimas leis, įtraukite užduotį, pavyzdžiui, vežimo darbą ar žygius

Atsakingas berno zenenhundo veisimas remiasi sveikatos patikromis ir charakterio vertinimu, nes veislė linkusi į sąnarių ligas ir vėžį. Veisėjai paprastai laukia, kol šuo fiziškai ir psichiškai subręsta, dažniausiai apie dvejų metų amžiaus, ir prieš vedybas patikrina šlaunikaulio, alkūnės bei akių sveikatą. Trumpa vidutinė gyvenimo trukmė daro sveikų, gerai dokumentuotų tėvų atranką ypač svarbią.

Nėštumas trunka apie 63 dienas. Šiai veislei būdingi gana gausūs vadai, todėl patelei reikia ramios, šiltos vietos vadai atvesti ir sustiprinto maitinimo vėlyvojo nėštumo bei žindymo metu. Šuniukai gimsta akli ir kurti, todėl pirmosiomis savaitėmis visiškai priklauso nuo motinos. Ankstyvas kontaktas su žmonėmis ir socializacija nuo kelių savaičių amžiaus padeda užauginti pasitikinčius suaugusius šunis, o į naujus namus šuniukai paprastai iškeliauja sulaukę apie aštuonių savaičių.

Kaip užregistruoti Bernese Mountain Dog veislės šunį Lietuvoje

Lietuvoje nuo 2016 metų kiekvienas šuo privalo būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre; formalumus atlieka veterinarijos gydytojas. Valstybinis registras atsako tik Lietuvoje, o nemokamas United Pet Club profilis prideda tai, ko trūksta jūsų Bernese Mountain Dog veislės šuniui: jūsų kontaktai keliauja kartu, paieška veikia iš bet kurios šalies. Užregistruokite šunį per kelias minutes.

Penkiolika skaitmenų po Bernese Mountain Dog veislės šuns oda parodys į jus tik tada, kai tai pasakys registras. Tegul pasako nemokamai: įrašas United Pet Club niekada nesibaigia, priima bet kurios markės mikroschemą, o kiekvienas duomenų pakeitimas nemokamas. Mikroschemos registracija pirmiausia, paskyra iškart po jos.