Minorca chicken

Minorka yra vištų veislė, kilusi iš Menorkos salos prie rytinės Ispanijos pakrantės. Ji priklauso Viduržemio jūros regiono lengvų, aktyvių dėtų vištų grupei ir yra viena didžiausių šios grupės veislių. Paukščiai laiko uodegą aukštai ir stovi tiesiai, todėl atrodo budrūs ir pasitikintys savimi.

Veislė labiausiai atpažįstama pagal du požymius: labai didelį vienguburį skiauterį ir kiaušinių dydį. Vištos deda didelius kiaušinius kreidiškai baltais lukštais, o veislė seniai vertinama kaip viena geriausių didelių baltų kiaušinių dėtų tarp Viduržemio jūros regiono vištų. Dažniausia atmaina yra juodoji minorka, kurios plunksnuotė žalsvai juoda su ryškiu žalio atspalvio blizgesiu, nors pasitaiko ir baltų bei kitų spalvų paukščių.

Minorkos yra energingos ir mėgsta pačios ieškoti maisto, joms patinka didelė erdvė laisvai vaikščioti. Tai nėra sunki mėsinė veislė, o perėti šios vištos linkusios retai, todėl pagrindinis jų vaidmuo ūkyje ar kiemo laikykloje yra kiaušinių dėjimas, derinamas su aktyviu ir atspariu būdu.

Kam tinka

Minorka tinka augintojams, galintiems paukščiams skirti erdvės ganytis ir norintiems nuolatinio didelių baltų kiaušinių tiekimo. Ji gerai jaučiasi šiltesniuose regionuose, kur didelis skiauteris padeda atiduoti šilumą. Veislė mažiau tinka laikymui uždarose patalpose ir labai šaltiems regionams, kur skiauteris linkęs nušalti. Kadangi paukščiai iš prigimties aktyvūs ir baikštoki, veislė labiau tinka patyrusiems ar su paukščiais aktyviai dirbantiems augintojams nei tiems, kas nori ramaus, ant rankų sėdinčio paukščio.

Minorka pavadinta pagal Menorką, vieną iš Balearų salų prie rytinės Ispanijos pakrantės. Ji susiformavo iš senųjų Ispanijos kiemo vištų, paplitusių vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, tų pačių giminingų linijų, iš kurių kilo ir Ispanijos bei Andalūzijos veislės. Kartų kartas šie paukščiai buvo laikomi kaip praktiškos dėtos šiltame salos klimate.

Į Angliją veislė atkeliavo XIX amžiaus pirmoje pusėje, kur paukštininkai susidomėjo jos dydžiu ir dideliais baltais kiaušiniais. Anglų, o vėliau ir kitų šalių veisėjai atrinkinėjo stambesnio kūno ir ypač didelio skiauterio paukščius, taip suformuodami parodines ir ūkines linijas, žinomas iki šiol.

Į Šiaurės Ameriką minorka pateko XIX amžiaus antroje pusėje. 1888 metais juodoji minorka buvo įtraukta į Amerikos naminių paukščių asociacijos (American Poultry Association) veislių standartų knygą Standard of Perfection, o vėliau pripažintos ir baltoji bei rusvai gelsva atmainos. Tuo laikotarpiu veislė buvo vertinama kaip viena geriausių baltų kiaušinių dėtų, kol dar nebuvo plačiai paplitusios itin produktyvios hibridinės linijos.

XX amžiuje išplitus specializuotoms hibridinėms dėtoms, minorkos komercinis naudojimas sumažėjo, ir šiandien veislę daugiausia laiko mėgėjai, parodų dalyviai bei paveldimų veislių puoselėtojai, o ne pramoninio masto ūkiai.

Minorka turi ilgą, kampuotą kūną, laikomą tiesiai, nuožulnią nugarą ir aukštai keliamą uodegą. Tai didžiausia iš Viduržemio jūros regiono veislių, tačiau ji išlieka lieso sudėjimo ir judri, o ne sunki. Ryškiausias požymis yra skiauteris. Gaidžiams būdingas didelis, tiesiai stovintis vienguburis skiauteris, o vištoms taip pat didelis vienguburis skiauteris, tačiau jis nulinkęs į vieną pusę. Standartui priklauso ir didelės, migdolo formos baltos ausų skiautelės bei ilgos pabarzdės.

Plunksnuotė ir spalvos

Juodoji minorka yra originali ir dažniausiai pasitaikanti atmaina. Jos plunksnuotė vientisai juoda, geroje šviesoje su ryškiu žalsvu atspalviu. Kai kuriuose standartuose pripažįstamos ir baltoji bei rusvai gelsva atmainos, tačiau jos sutinkamos kur kas rečiau. Visų spalvų paukščių plunksnos glaudžiai priglunda prie kūno, o kojos ir pėdos švarios, be plunksnų. Blizgių tamsių plunksnų, ryškiai raudono skiauterio bei pabarzdžių ir kontrastingai baltų ausų skiautelių derinys suteikia veislei ryškų, kontrastingą vaizdą, dėl kurio ji populiari parodose.

Minorka yra energinga, aktyvi veislė, pasižyminti budriu ir pasitikinčiu elgesiu. Paukščiai daug laiko praleidžia ieškodami maisto, mėgsta dideles teritorijas ir nemėgsta sėdėti vietoje. Toks aktyvumas leidžia joms pačioms susirasti maisto, kai turi pakankamai erdvės, tačiau kartu jos tampa baikštesnės ir sunkiau valdomos nei ramesnės universalios paskirties veislės.

Su žmonėmis minorkos dažniau būna atsargios nei prisirišusios. Jos nėra agresyvios, tačiau paprastai laikosi atokiau ir nemėgsta, kai jas paima ant rankų, todėl geriau jas stebėti nei glostyti. Nuo mažens reguliariai ir ramiai bendraujant su paukščiais, jie tampa ramesni.

Mišrioje laikykloje minorkos paprastai sugyvena be problemų ir nepasižymi patyčiomis kitų atžvilgiu. Gaidžiai gali būti gana savarankiški ir ryžtingi. Veislė gerai skraido ir naudojasi aukščiu, todėl tvora turi būti tam pritaikyta. Vištos peri retai, tad jos toliau deda kiaušinius, bet retai augina savo pačių viščiukus.

Minorkos yra atsparios ir nereiklios šiltomis sąlygomis, tačiau jų didelis skiauteris ir aktyvus būdas lemia, kaip jas geriausia laikyti.

Plunksnų priežiūra

• Prigludusi, kieta plunksnuotė nereikalauja įprastos priežiūros.
• Reguliariai tikrinkite skiauterį ir pabarzdes, ar nėra įpjovimų ar nušalimo požymių.
• Apžiūrėkite švarias kojas ir pėdas dėl kojų niežų ir, jei reikia, patrumpinkite per ilgus nagus.
• Įrenkite sausą maudymosi dulkėse vietą, kad paukščiai patys galėtų tvarkytis su išoriniais parazitais.

Judėjimas

• Kasdien leiskite paukščiams patekti į aptvarą ar laisvo ganymosi teritoriją, nes ši veislė nemėgsta uždarų patalpų.
• Suteikite erdvės ieškoti maisto, nes tai atitinka natūralų veislės aktyvumą.
• Naudokite aukštą tvorą arba uždengtus aptvarus, nes minorkos gerai skraido ir gali peršokti žemas kliūtis.

Aplinka

Minorkos gerai pakelia karštį ir puikiai jaučiasi šiltame klimate, kur didelis skiauteris padeda atiduoti kūno šilumą. Šaltesniuose regionuose skiauteris ir pabarzdės yra jautrūs nušalimui, todėl svarbu turėti be skersvėjų gerai vėdinamą vištidę ir apsaugą nuo šalto vėjo. Užtikrinkite pakankamai vietos ant laktų bei gerą vėdinimą, o pakratus laikykite sausus.

Kadangi minorkos yra produktyvios baltų kiaušinių dėtos ir aktyviai ieško maisto pačios, joms reikia subalansuoto pilnaverčio pašaro, palaikančio ir energiją, ir kiaušinio lukšto formavimąsi. Dedančioms vištoms geriausiai tinka pramoninis dėtų vištų pašaras, kuriame baltymų yra apie 16-18 procentų. Viščiukus reikėtų pradėti šerti starteriniu pašaru, vėliau pereiti prie auginimo pašaro, o kai vištos pradeda dėtis, prie dėtų vištų pašaro. Laisvai ganomi paukščiai racioną papildys vabzdžiais ir žalumynais, tačiau formulinis pašaras turėtų likti raciono pagrindas.

Skanėstai ir papildai

Laikykite laisvai prieinamas smulkintas austrių kriaukleles ar kalkakmenio grūstą, kad dedančios vištos galėtų gauti papildomo kalcio, reikalingo stambiems kiaušiniams. Paukščiams, kurie neišeina laisvai ganytis, siūlykite netirpaus grūsto, padedančio virškinti pašarą. Sveiki skanėstai: lapiniai žalumynai, šaltuoju metu smulkinti kukurūzai bei miltiniai kirminėliai, visada saikingai. Švarus, šviežias vanduo turi būti prieinamas visą laiką.

Minorka yra atspari, seniai nusistovėjusi veislė, kuriai nebūdingi plačiai paplitę genetiniai sutrikimai. Gerai prižiūrimi paukščiai paprastai gyvena 5-8 metus. Pagrindinis veislės silpnasis taškas sveikatos požiūriu yra didelis skiauteris ir pabarzdės, jautrūs šalčio sužalojimams. Aktyvus maisto ieškojimas paukščius laiko geros kondicijos, tačiau dėl to svarbu užtikrinti ir saugią laikyklą, apsaugančią nuo plėšrūnų.

Prevencinė priežiūra

• Vištidę laikykite sausą, gerai vėdinamą ir be skersvėjų, kad išvengtumėte nušalimų ir kvėpavimo takų problemų.
• Įrenkite maudynių dulkėse vietą, kad sumažintumėte išorinių parazitų riziką.
• Reguliariai tikrinkite dėl parazitų ir taikykite jūsų sąlygoms tinkamą kirminų prevencijos planą.
• Naujus paukščius prieš prijungiant prie laikyklos laikykite karantine.
• Užtikrinkite švarų vandenį ir laisvai prieinamą kalcio šaltinį, kad dedančios vištos išliktų geros kondicijos.

Minorkos yra aktyvios vištos, kurioms geriausiai tinka erdvė ganytis ir sausa, gerai vėdinama vištidė. Jos gerai pakelia karštį, todėl šiltame klimate svarbus geras vėdinimas, o šaltesniuose regionuose laikykla turi būti apsaugota nuo skersvėjų, kad būtų apsaugotas skiauteris. Kadangi veislė gerai skraido, aptvarai turėtų būti aukšti arba uždengti, kad paukščiai neišskristų ir būtų apsaugoti nuo plėšrūnų.

Įrengimo kontrolinis sąrašas

• Sausa, nuo plėšrūnų apsaugota vištidė su geru vėdinimu virš laktų lygio.
• Pakeltos laktos su vietos tiesiam kūnui ir aukštai uodegai.
• Viena dėtuvė 3-4 vištoms, švari ir su pakratais.
• Aukštas arba tinklu uždengtas aptvaras, sulaikantis gerai skraidančią veislę.
• Pavėsis ir šviežias vanduo laikymui šiltame klimate.
• Maudynių dulkėse vieta aptvare.

Minorkos vištos peri labai retai, todėl dauguma viščiukų išsirita inkubatoriuje arba po kitos veislės perinčia višta. Kiaušiniai yra dideli ir balti, todėl juos lengva ovoskopuoti. Taikomos standartinės vištų inkubacijos taisyklės: kiaušiniai išsirita per apie 21 dieną, kai temperatūra ir drėgmė palaikomos pastovios, o pirmajame etape kiaušiniai reguliariai verčiami.

Perinimo eiga

1. Atrinkite švarius, taisyklingos formos kiaušinius ir prieš dedant į inkubatorių iki 7 dienų palaikykite juos smailiuoju galu žemyn.
2. Pirmiausia paleiskite inkubatorių tuščią, kad įsitikintumėte, jog temperatūra ir drėgmė stabilios.
3. Sudėkite kiaušinius ir 1-18 dienomis palaikykite nustatytą temperatūrą bei drėgmę.
4. Verskite kiaušinius bent 3-5 kartus per dieną, apie 7-10 dieną juos ovoskopuokite, kad patikrintumėte vystymąsi.
5. 18 dieną nustokite versti kiaušinius, perkelkite juos į perėjimo režimą ir padidinkite drėgmę.
6. Prieš perkeldami viščiukus į šiltą brooderį, leiskite jiems apdžiūti inkubatoriuje.